Dar ir šiandien tikima, kad Joninių naktį žolės įgauna magiškų galių, o jų gydomosios savybės itin suaktyvėja. Dažnai iš žolelių verdama arbata, kuria girdomi gyvuliai, kad būtų sveiki. Senovėje netekėjusios merginos, Joninių naktį, apsivilkdavo baltais lininiais drabužiais, ir dainuodamos eidavo pinti gėlių vainikų. Seniau lietuviai tikėjo magiškaisiais skaičiais – trejetu ar devynetu, todėl visi būrimai būdavo susiję su jais. Iš nupintų vainikų merginos spėdavo ateitį – skaičiuodavo porinius ramunės žiedlapius ar žiedus puokštėje (porinis skaičius reiškė santuoką, neporinis – vienatvę). Norėdamos sužinoti, kokį vyrą gaus, merginos vidurnaktį iškasdavo gabalėlį velėnos ir jį apversdavo. Iš ryto pasižiūrėdavo koks vabalas išlenda: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas; jeigu spalvotas – tekės už valdininko; jeigu žalias – taps ūkininko žmona. Taip pat buvo tikima, kad tą naktį rasa esti stebuklinga. Ūkininkas, apibėgęs savo laukus ir nuogas pasivoliojęs rasoje, tais metais gali laukti gero derliaus. Merginos atsikeldavo anksti ryte, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Be to, manoma, kad per Jonines lietuviai spėdavo orą: jeigu Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jeigu Joninių naktis debesuota – Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos, o jeigu lietinga – per Kalėdas galima tikėtis didelių pūgų. Laužo deginimo paprotys yra išlikęs iki šių dienų: buvo tikima, kad kuo labiau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Dėl to kiekvienais metais žmonės stengdavosi kurti kuo didesnius laužus. Su deglais būdavo lankomi ir javai, kadangi tikėta, kad toks ritualas turi įtakos kultūrų augimui. Mistinę naktį būdavo deginama šiaudinė baidyklė, o laužų pelenai išbarstomi po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių nuo raganų. Būrimų, susijusių su meile ir vedybomis, buvo įvairių: buvo manoma, kad jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoks laužą susikibę rankomis, jie tais metais susituoks. Netekėjusios merginos, vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus, ir jeigu vainikai išsiskirdavo, tai reikšdavo skyrybas su mylimuoju, jeigu susiglausdavo – vedybas.